Nė vieni santykiai neapsieina be ginčų.
Kas slypi už kivirčų? / nuotrauka depositphotos.com
Ginčai yra bet kokių santykių, net ir sveikų, dalis. Kartais užtenka menkiausios kritikos ar smulkios provokacijos, kad buitinė smulkmena akimirksniu virstų kaltinimų, pykčio ir abipusės gynybos audra.
Kaip aiškina Gregas Levojus (Greg Levoy), knygos Vocation: Finding and Pursuing Real Life (Pašaukimas: tikrojo gyvenimo ieškojimas ir siekimas) autorius, žurnalo Psychology Today skiltyje, tokių konfrontacijų metu sprogstame taip, tarsi gintume savo garbę, tačiau iš tikrųjų giname tik savo pažeidžiamumą.
Pasak autoriaus, dažnai „kariaujame” ne dėl stiprybės, o dėl silpnumo. Kaip rašė amerikiečių rašytojas Endriu Bardas Šmukleris, būtent mūsų pažeidžiamumo jausmas verčia mus demonstruoti galią ir kontrolę. Tai galioja ir romantiniams santykiams, ir santykiams tarp valstybių.
Kai mus kritikuoja ar meta mums iššūkį, mes instinktyviai reaguojame ir kūnas pereina į režimą „mušk arba bėk”. Bijome atrodyti netobuli, todėl reaguojame agresyviai. Pasak Levoy’aus, tokiomis akimirkomis mes „kariaujame” ne su priešais esančiu žmogumi, o su skausmu iš praeities:
„Tai vaiduoklis. Tai prisiminimas apie kažkokią praeities išdavystę, žaizdą, kurią nešiojate nuo vaikystės, ir gilus neteisybės jausmas, kurį vis dar jaučiate dėl aplinkybių, kurių negalėjote kontroliuoti.”
Taip pat skaitykite:
Autorius mano, kad mes spjauname į žmogų, kuris tiesiog primena mums tikrąjį kaltininką ir paslėptą pažeidžiamumą, užuot kreipę dėmesį į problemos šaltinį, kuris yra mumyse pačiuose. Be to, konflikto sukeltas adrenalinas gali priversti mus pasijusti gyvybingais, valdomais ir net maloniais. Psichologė Carolyn Elliot tai vadina „egzistenciniu fetišu” – paslėptu malonumu, kurį teikia skausmingi, pasikartojantys scenarijai.
Mūsų potraukis valdžiai ir kontrolei kyla ne iš sąmoningo noro dominuoti, o iš senos baimės būti bejėgiais. Kadaise žmonės buvo stipresnių būtybių grobis, ir to pirmapradžio pažeidžiamumo prisiminimas vis dar gyvas mumyse. Mes demonstruojame jėgą ir ginčijamės, tačiau mumyse veikia bejėgiškumo baimė gamtos, laiko ir nežinomybės akivaizdoje. Išeitis prasideda nuo suvokimo, kas mus gąsdina ir ką iš tikrųjų ginčo akimirką saugome:
„Dinamika, veikianti žmonių santykių mikrolygmeniu, veikia ir makrolygmeniu. Tiek asmeninėje, tiek politinėje sferoje grėsmė mūsų įsitikinimams, garbei ar tapatybei buvo daugelio kovų akstinas. Ir abiejose sferose yra psichologinė tiesa, kad už patyčių, narciziškumo ir arogancijos slypi nepilnavertiškumo jausmas, kuris verčia mus jį kompensuoti ar perkompensuoti demonstruojant galią ir agresiją, o tai skatina mus toliau kovoti”, – rašoma straipsnyje.
Tačiau net ir pačioje aštriausioje kovoje yra noras išgydyti. Konfliktus kartojame ne tik iš užsispyrimo – nesąmoningai stengiamės užgydyti seną žaizdą, rašo Levoy:
„Tiesą sakant, jei galėtume pažvelgti į agresyvų vienas kito elgesį ir paklausti: „Ko šis žmogus bijo, ką šis žmogus bando apsaugoti, ką šis žmogus bando išsigydyti?”, viskas pasikeistų.”
Anksčiau amerikiečių psichologas Markas Traversas įvardijo du dalykus, kuriuos galite saugiai slėpti nuo savo partnerio.
